Patyčių kultūra

Neįtikėtina, kad šiais laikais kai tiek daug kalbama  apie gero mikroklimato ugdymo įstaigose ir darbe sukūrimą, vis dar egzistuoja toks reiškinys, kaip patyčios ir mobingas. Patyčias patiria 20-30 proc. Lietuvos moksleivių ir su šiais skaičiais mes esame pirmūnai Europos sąjungoje. Patyčių užuomazgos pastebimos jau darželiuose, ne retai kitus skaudina ir suaugę, turintys aukštesnes pareigas ir padėtį žmonės.

Patyčios vaikystėje mano akimis

Pirmą kartą su patyčiomis susipažinau darželyje. Auklėtoja vaikams, kurie šnekučiuodavosi lovytėse uždėdavo pagalvę ant galvos su kuria vaikai turėdavo miegoti. Man tos sunkios pagalvės svorį teko patirti gal tik kartą, bet po to aš labai bijodavau, jausdavau įtampą, man neidavo užmigti ir labai prispirdavo į tualetą. Taip darželyje įsigijau dirglią šlapimo pūslę, tėvai vedė pas gydytoją. Mano pediatrė kruopščiai mane ištyrusi nerado jokių pakitimų. Tėtis dar daug metų juokaudavo, kad aš gudruolė, kad nereiktų miegoti, bėgiodavau į tualetą, bet kai neseniai papasakojau kodėl man taip buvo, jis nuoširdžiai nustebo ir paklausė :”Kodėl tu tada nieko nesakei?”. Vaikai yra vaikai, jie dažnai daug ko nepasako, nes iki galo nesupranta, kad tai yra blogai, bet viską jie perteikia per dažnus sirgimus, valgymo, miego ir kitus sutrikimus. Tokių istorijų, kaip už nepaklusnumą vaikai sėdėdavo tamsiose spintose, būdavo uždaromi sulankstomose darželio lovose, tampomi sugriebus už rūbų, maitinami grūdant prievarta maistą į burną, esu prisiklausiusi ne vieną.

Pradinė mokykla taip pat neapsiėjo be patyčių. Mūsų mokytoja, pamokos nesupratusių, vaikų galvas trankydavo į lentą, tyčiodavosi tokiame stiliuje: “apsimovusi tyskes (tuo metu populiarias spalvotas aptemptas kelnes), o galvoje proto nėra..Tu nors ir aukšta stok antra, nes yra protingesnių už tave” ir pan. Prie manęs – ramios pirmūnės dažniausiai nebuvo dėl ko kibti, kol kartą atsirado tokia proga. Antroje klasėje sugalvojome nustebinti mokytoją ir surengti jai mokytojų dienos šventę. Patys, be tėvų įsikišimo, išrinkome ir nupirkome dovaną, nešėme vaišes. Mokytoja džiaugėsi, buvo smagu ir mums. Po šventės liko maišas sausainių, kurie buvo padėti ant palangės ir per ilgąją pertrauką aš pasiūliau vaikams tais sausainiais pasivaišinti, nes juos gi mes atnešėme, bendrai šventei ir man pasirodė visai teisinga jais pasivaišinti mums visiems. Man pritarė ir kita mergaitė, tokia pat pirmūnė, kaip ir aš bei kiti vaikai. Visi draugiškai jais vaišinomės.  Mes negirdėjome, kaip kelios mergaitės, tvarkantis po šventės, mokytojai pasiūlė tuos sausainius parsinešti namo… Ta proga įvyko specialiai mums skirta egzekucija – “Liniuotė”, kuomet visi vaikai buvo išrikiuoti kieme eilute ir mes dvi turėjome išeiti į priekį ir išklausyti apie tai kokios mes esame vagilės, kaip mes vogėme iš mokytojos ir kokia mums – pirmūnėms turėtų būti gėda. Nesijaučiau kalta tuomet stovėdama toje liniuotėje, namuose dėl to niekas nepyko, nesijaučiu kalta ir dabar. Išmintinga mokytoja mano manymu turėjo arba nieko nesakyti arba asmeniškai ar su tėvais išsiaiškinti situaciją. Tokios liniuotės vykdavo ir pradinės mokyklos mastu – susirinkdavo visi vaikai, budintieji paskelbdavo nusižengusius, jie išeidavo į priekį ir procedūra buvo lygiai tokia pat ir jai vadovavo mūsų mokytoja: “Mes jums užmausim sijonus, jei lendat į mergaičių tualetą” ir pan. – viešos žeminimas visų vaikų akivaizdoje.  Mažas Lietuvos miestelis, pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai, tad nieko keisto.

Patyčios mokykloje – privalomas atributas 

Septintoje klasėje pradėjau mokytis gretimo miesto gimnazijoje, kuri buvo rimta ir tais laikais vykdė stojimą ir gabių vaikų atranką. Tobula mokykla edukacijos atžvilgiu, bet čia labai greit susipažinau su patyčiomis iš klasiokų. Tiksliai nepamenu dėl ko užkliuvau pirmąjį kartą, bet greičiausiai dėl kokio tyliai išlemento žodžio. Mechanizmas patyčių atveju yra labai aiškus – pirmą kartą neatsikerti, arba iš pasimetimo pasakai nesąmonę, žinok bus ir kitas kartas. Taip ir buvo. Vienas kartas, kitas kartas ir jau pagaunu save neužmiegančią naktį ir sukančią minčių labirintais: “O galėjau taip pasakyti, o gal reikėjo geriau tylėti, gal reikėjo greičiau atsakyti, gal garsiau…” ir nors suvokiau, kad tai visiškai nesvarbu, nes jei atsakysi kitaip vistiek atras prie ko kito prikibti, o atsikirsti aš tikrai nemokėjau, nes mano miestelio klasėje nebuvo poreikio mokėti atsikirsti, nes vaikai vieni kitų neskaudino.  Eidama į mokyklą jausdavau įtampą, nenorėjau ten eiti, o po tokių užpuolių neužmigdavau, tad ryte atsikeldavau pavargus, po tokių patirčių vengdavau kalbėti prieš klasę, o vėliau ir prieš grupę studijuojant ir apskritai turėjau viešo kalbėjimo baimę.

Mano variantas buvo nesunkus: patyčios mano atžvilgiu nesulaukdavo šalininkų, tyčiodavosi vienas arba du klasiokai, kiti tylėjo, klasėje greit susiradau draugų ir aš nebuvau vienintelė iš kurios tyčiojosi, tačiau klasėje buvo mergaitė iš kurios tyčiojosi vien dėl to, kad ji buvo iš kukliau gyvenančios šeimos ir iš jos tyčiojosi jau ne du, o daugiau vaikinų, ji aršiai kovojo (to niekur nerekomenduojama daryti, kai jėgų persvaros akivaizdžiai nelygios), bet tai sukeldavo dar didesnę patyčių bangą, prasidėjo tokie dalykai, kaip  šiukšlinės užmovimas ant galvos, nemalonios dovanos per karnavalą keičiantis dovanomis. Patyčios buvo išties žiaurios, bet visi tylėjo, nes bet kuris gynėjas galėjo sulaukti tokio pat išpuolio. Siaubingiausias dalykas, kurį mačiau savo klasėje, kad vaiko iš kurio tyčiojamasi, pradeda vengti visi net ir tie, kurie patyčioms nepritaria. Buvo tos merginos gimtadienis į kurį ji pakvietė visą klasę ir nemažai sutiko dalyvauti, bet gavosi taip, kad iš klasės atvykau aš viena.  Galiausiai ji pakeitė mokyklą. Ar apie apie patyčias mūsų tėvai? Mano ne, bet buvo tėvų, kurie tiesiai šviesiai ėjo į akistatą su skriaudėjų tėvais, tėvų susirinkimų metu. Tas klausimas buvo keliamas, mokytojai tą žinojo. Viena iš tų vaikinų mamų atsakė: “Mano vaikas geras, jis niekada taip nepadarytų”. Tuo kova su patyčiomis ir baigėsi, o patyčios tęsėsi.

Aštuntoje klasėje į mano miestelį atsikėlė gyventi mergina iš daug didesnio miesto nei to kuriame buvo mūsų gimnazija ir ji pradėjo eiti į tą pačia klasę, kaip ir aš. Mes susidraugavome ir jai užteko kartą “atsišaudyti” už mane ir mano kančios baigėsi. Pasidariau daug linksmesnė, išmokau ir aš atsikirsti ir kai vyresnėse klasėse visiškai pasikeitė mūsų klasės sudėtis, ir skriaudėjų joje nebebuvo, patyčios mano atžvilgiu absoliučiai nebeegzistavo. 

Mano atveju, pasiteisino klasikinis patyčių mechanizmas: vienas visada būdavo lyderis ir pradėdavo, kitas klasiokas buvo aktyvus šalininkas, kiti buvo neutralūs stebėtojai ir galimi gynėjai, kurie tiesiog tylėjo ir nors aš puikiai žinau, kad dauguma jų nepritardavo tokiems dalykams, būnant naujoke tai buvo siaubingas dalykas, nes nežinojai dėl ko ir kada tu užkliūsi, o kai pradžioje nepažįsti kitų klasės draugų, kurie tyli, galvoji, kad jie visi yra prieš tave nusiteikę. JAV atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad apie 60 proc. atvejų užtenka bendraamžių nepritarimo ar aktyvaus pasipriešinimo patyčioms, kad jos liautųsi.  Kai atsirado mano aktyvi ginėja tuo įsitikinau ir pati – puikiai pamenu, kaip ji gražiai visa tai sustabdė. Tai buvo labai drąsu ir didvyriška iš jos pusės, ypač turint omenyje, kad tuo metu būtent ji buvo naujokė.

Patyčios ne tik vaikų ir paauglių problema

Pradėjus dirbti ligoninėje vėl pamačiau galios ir savo padėties naudojimą patyčių ir žeminimo forma. Pašaipos ir pasityčiojimai viešai per rytines penkiaminutes atsiskaitant už budėjimą, kai tu po nemiegotos nakties vos pastovi ant kojų, per vizitacijas prie ligonių, neadekvataus neapmokamo, darbo krūvio, kuris tau nepriklauso uždėjimas ir paspaudimas pagrasinant, kad kitaip tu nebaigsi rezidentūros, negausi darbo šioje ligoninėje. Aš labai greitai emociškai perdegiau, stipriai suprastėjo mano fizinė sveikata, nuolat jausdavausi, kaip ugnikalnis, kuris bet kada gali išsiveržti ne kur kitur, o namuose, stipriai nukentėjo santykiai šeimoje galutinis taškas buvo apatija viskam aplink. Ar aš buvau viena tokia? Tikrai ne, bet niekas net nebandė kovoti – vieni tyliai priėmė šias taisykles, kiti pabėgo į laisvę. Ar mano darbovietė buvo unikali? Tikrai ne, nes vienas jaunas gydytojas prieš metus po budėjimo atėmė sau gyvybę būtent dėl šio priežasties, tada apie patyčių ir mobingo problema prabilo labai daug medikų, bet tai tikrai ne tik medikų problema.

Skandinaviška patirtis

Skandinavijoje viešėjau kelis kartus su jaunimo projektu, kuris kasmet vyko vis kitoje Skandinavijos šalyje. Projekto metu labai daug bendravome, susidraugavome ir tuomet aš atradau, kad skandinavai juokauja labai atsargiai ir kad jie neretai nesupranta mūsų – lietuvių juokų. Aš buvau sužavėta jų gebėjimu priimti visų nuomonę, atrasti joje pozityvo ir tai daryti labai ramiai ir pagarbiai. Pvz. viena iš plano dalių buvo suorganizuoti flashmob’ą ekologine – socialine tema. Buvo pasiūlymų prieiti prie žmonių parduotuvėse ir atkreipti dėmesį į tai ką jie dedasi į pirkinių krepšelius ir taip atkreipti dėmesį į tai, kad jie yra vartotojiškos kultūros dalis, kiti, kad važiuoti su parduotuvės vežimėliais eilute ir pan. Buvo tokių pasiūlymų, kur mums atrodė absurdas, bet visi juos labai rimtai svarstė, o tuo tarpu mums visiems lietuviams atrodė kokia nesąmonė ir vien tik lietuvių tarpe ta diskusija būtų visai kitokia. Dabar jau turint labai įvairios patirties aš suprantu, kad būtent taip ir turi būti, kad visi jaustųsi emociškai gerai ir kad mes turime jau nuo vaikystės instaliuotą tą patyčių, juokelių, palyginimų, pašiepimų ir netolerancijos geną, kuris nulemia, kad arba aš tave arba tu mane ir bet kuriuos atveju, vienas jaučiasi emociškai blogai. 

Šiuolaikinis darželis

Su patyčiomis susidūriau ir kaip mama. Visų pirma tai įvyko darželyje, kai sūnus pateko  pas lygiai tokią pat auklėtoją kaip aš vaikystėje. Vaikai buvo įmesti į išgyvenimo mokyklą – tau duoda, duok atgal, susipykote visi į kampą. Mes nebuvome paruošę vaiko šiais sistemai, kuri kaip naiviai tikėjausi, kad nebeegzituoja. Vaikas pradėjo darželyje nebevalgyti, nemiegoti, nuolat pasakojo, kad jį muša vienas berniukas, o auklėtoja stato juos abu į kampą, sūnus nuolat grįždavo su pilnu kapišonu smėlio, o žaisdamas vienas namie minėdavo blogą auklėtoją ir tas personažas nuolat rėkdavo ant kitų personažų – daug mažesnių už ją…  Pokalbiai su auklėtoja rezultato nedavė, pati pradėjau akyliau stebėti situaciją – palūkuriavus prie darželio girdėdavau nuolatinį rėkimą ant vaikų, o vieną dieną sūnaus atėjau pasiimti gerokai anksčiau ir savo akimis mačiau, kaip vienas berniukas pribėgo prie sūnaus ir į kapišoną įmetė smėlio. Sūnus, pradėjo verkti, bet tas berniukas ir toliau metė jam smėlį į kapišoną, tada sūnus  kaip jį ir mokiau nubėgo pasiguosti suaugusiam žmogui – savo auklėtojai. Ji viską matė, bet kai prie jos pribėgo sūnus, ji nusisuko nuo jo ir pradėjo kalbėti su kolege, o jis stovėjo šalia ir verkė.  Ką aš su tokiu žmogumi galėčiau daugiau kalbėti? Kas galėtų pakeisti tokį žmogų dirbantį su vaikais? Ar ji unikalus atvejis – tikrai ne vienetinis ir neunikalus. Pakeitėme darželį, kuriame sūnaus savijauta pasikeitė radikaliai.

Vadovėlinis pavyzdys

Vadovėlinį patyčių likvidavimo pavyzdį stebėjome, kai ir mokykloje buvo pradėta tyčiotis iš sūnaus sporto treniruočių metu ir sūnus  atsisakė jas lankyti. Su mokytoja ėjau kalbėtis jausdama baimę (taip skundimo gėda mums irgi yra instaliuota), nežinojau koks jos bus požiūris. Mokytoja labai rimtai priėmė mano žinią ir su dideliu apgailestavimu pradėjo kalbą apie tai, kad šis berniukas atėjo į mokyklą mokėdamas  tyčiotis ir jie (VISI mokytojai ir suaugę!) tą elgesį mokykloje pamatę stabdo, tačiau berniukų persirengimo kambaryje po pamokų nėra mokytojų. Buvo kalbama su abiem vaikais, po to su visa klase ir berniuko tėvais, psichologė stebėjo padėtį. Aš kalbėjau su treneriu.  Viskas pasitaisė, bet po kelių mėnesių vėl tas pats ir vėl aš žingsniavau į mokyklą ir vėl dirbo visa komanda, dirbome ir mes ir taip kelis kartus kol galų gale viskas baigėsi. Pagalba, kurios sulaukiau mokykloje man buvo tokia unikali ir tai buvo įrodymas, kad patyčias, turint žinių ir reaguojat iškart tą pačią akimirką, sustabdyti tikrai įmanoma.

Kaip sustabdyti patyčias?

SANTYKIS SU VAIKU. Tai vienas svarbiausių dalykų! Palaikyti vaiką, nuolat domėtis juo ir jo problemomis ir gerbti jo nuomonę, kad ištikus nelaimei jis drąsiai pasipasakotų žinodamas, kad nebus pasmerktas, kad jo problema nebus “nurašyta” kaip nesvarbi arba nebus ignoruojama. Jei vaikas neturės tokio santykio su tėvais, tylės ir vienas kentės, tai gali privesti ir tikrai yra daug atvejų, kai privedė prie savižudybės. Taip pat reikia stebėti vaiko elgsenos pokyčius ir į juos reaguoti tuoj pat. Vaikas gali pradėti prasčiau miegoti, užsisklęsti ir pasidaryti ramesnis, paniręs į savo mintis arba atvirkščiai elgtis labai agresyviai, skųstis, kad jam reikia daugiau pinigų, saldumynų, gali grįžti iš mokyklos apibraižytas ar su mėlynėmis, skųstis, kad neturi draugų. Vaikas turi suvokti, kad jis nėra kaltas, jis nenusipelnė, kad iš jo tyčiotųsi ir jis privalo sulaukti pagalbos iš tėvų, nes viena iš tėvų pareigų – ginti savo vaiką.

NETYLĖTI. Nors po pirmojo vizito į mokyklą vaikas prašė, kad gal tu neik į mokyklą, nes vaikai vadins mane skundiku, bet būtent tai, kad aš netylėjau ir padėjo mano vaikui. Nereikia laukti, kol problema susitvarkys savaime, kol problema įsisenės, reikia ją aktyviai stebėti ir rūpinti, kad ji būtų sprendžiama.

Patiriant patyčias darbe, studijose reikia nesitaikyti ir netylėti. Aš tokia drąsi nebuvau ir dažniausiai nusileisdavau spaudimui, o atėjus laikui tiesiog uždariau tos įstaigos duris, bet buvo kolegų, kurie tiesiai šviesiai atsisakydavo atlikti dar vieną darbelį ir jiems nieko nenutiko.

NESUSITAIKYTI SU ESAME SITUACIJA. Dažnu atveju užtenka kalbėti, jei kalbos nepadeda tiesiog nesitaikstyti su esame situacija ir ieškoti išeičių. Dėl patyčių darželyje galima siekti, kad vaikas būtų pervestas į kitą grupę, pakeisti darželį, siekti, kad visai grupei būtų pakeista auklėtoja (jei auklėtoja nereaguoja į patyčias ar pati jas iniciuoja). Mokykloje kalbėti su auklėtoja, mokytoja, mokyklos psichologe, galų gale yra mokyklos vadovas, švietimo skyrius, o jei vaikas sužalotas labai greitai ir paprastai problemą gali išspręsti policija ir žinoma aktyviai domėtis ar problema sprendžiama. Darbovietę reikia kritiškai įvertinti ir tiesiog pakeisti

NENUSIVILTI SAVIMI/ NELEISTI NUSIVILTI VAIKUI. Nors ir kaip man skaudėjo kažkada, nors ir kaip pergyvenau, kad mane išjuokė suaugę ar vaikai, aš visada turėjau tą vidinį žinojimą, kad žmonės, kurie taip elgiasi, jie elgiasi neteisingai aš visada turėjau šeimą, artimųjų, kurie mane palaikė ir mylėjo, nors net nežinojo, kokius košmarus aš išgyvenau – jie mylėjo besąlygiškai ir aš visada buvau tikra, kad aš šių patyčių nenusipelniau. Sūnui visada kartojome tą patį, kad tik nelaimingi, kenčiantys vaikai šitaip elgiasi ir kad sūnus nėra kaltas, kad kiti vaikai jį skaudina.

VENGTI PATYČIŲ NAMUOSE. Tai mano manymu apskritai šerdinis punktas. Lengvi juokeliai, pasišaipymai, jau net nekalbu apie rimtesnius paspaudimus ir patyčias, yra būtent tai nuo ko viskas ir prasideda ir prasideda būtent šeimoje. Nesvarbu kokią mes nešamės patirtį iš vaikystės, nesvarbu kokią mes patirtį įgijome gyvenimo kelyje, patyčios yra tas dalykas, kurio galime atsisakyt čia ir dabar vengiant nepagarbaus bendravimo šeimoje, negražių apkalbų apie kitus ypač girdint vaikams, vengiant kvailų palyginimų ir juokelių, kuriais išjuokiama žmogaus išvaizda, elgesys etc., manipuliacijų ir žeminančių komentarų po straipsniais ir postais, bet statant tolerancijos ir pasitikėjimo tiltus. Ar tai lengva padaryti. Jei atvirai, toks jausmas, kad kai kurie dalykai tikrai yra mūsų genuose ir tikrai reikia daug sąmoningumo ir darbo su savimi, kad pasiekti tą skandinavišką tolerancijos lygį, kurio nemeluosiu ir aš nesu pasiekusi.

Kokios yra patyčių pasėkmės?

Patyčios patirtos mokykloje gali labai stipriai paveikti gyvenimą: įtakoti depresijos, nerimo sutrikimų, įgyto bejėgiškumo, kuomet jaučiamasi bejėgiu bet kokioje situacijoje, fizinių negalavimų (galvos, pilvo skausmai, pykinimas, nemiga) išsivystymą, panikos atakas, viešo kalbėjimo ar savo nuomonės pateikimo baimę ir netgi privesti prie savižudybės.

Ar verta kaltinti tą kuris tyčiojasi ir laikytis nuoskaudas dėl patyčių?

Aš kurį laiką pykau ant tų dviejų klasiokų, kurie inicijuodavo patyčias mano ir kitų vaikų atžvilgiu ir mokykloje, kai jau nebuvom bendraklasiai, jų vengdavau, tačiau dvyliktoje klasėje su vienu iš jų mes susitikome pas anglų kalbos korepetitorių ir turėjome dirbti vienoje grupelėje. Tuomet jis man neatrodė toks jau blogas žmogus. Po kelerių metų mes vėl susitikome naktiniame klube ir jis pamatęs mane, paklausė ar gali su draugu prisijungti prie mūsų grupelės ir pradėjo kalbėtis su mano drauge, vis pažiūrėdamas į mane ir tie kas sako, kad patyčias galima tiesiog pamiršti yra visiška nesąmonė. Man tuomet atrodė, kad jis į mano naują gyvenimą vėl bando įvesti patyčių momentą. Po to draugės klausiau, ką jie kalbėjo. Draugė perpasakojo, kad jis pasakojo, kad mes mokėtės vienoje klasėje ir kad aš buvau labai faina panelė.  

Kitas klasiokas ir patyčių iniciatorius, bei didelis mokytojų galvos skausmas per laidos susitikimą padovanojo mokyklai milžinišką palmę, vaikinui, kuris mokykloje irgi buvo jo patyčių objektas, pats pirmas paspaudė ranką ir padėkojo, kad jis suorganizavo šį susitikimą, mane po klasės susitikimo jis pakvietė draugauti facebook’e. Tai buvo visai kitas, brandus žmogus, kuris sugrįžęs į tą mokyklos aplinką padarė daug spontaniškų dalykų iš kurių buvo galima suprasti, kad jis tikrai ne viskuo ką darė mokykloje didžiuojasi.

Taip kaip man tai buvo sunkus etapas, kurio metu aš buvau naujokė, nežinanti tos klasės kultūros ir patirianti patyčias, taip galbūt ir tiems vaikinams buvo ne ką lengvesnis gyvenimo tarpsnis, kuriame jie būtent taip suprato savęs pateikimą, kurio būdami suaugę ir brandūs žmonės gailisi ir dabar jie gal niekada neprieis ir nepasakys tiesiai: “Atsiprašau”, bet man jų netiesioginių veiksmų, kad atleisčiau ir nekaltinčiau, užtenka. Tos pačios nuostatos laikausi ir tuomet kai koks vaikas užkabina mano vaikus. Aš tuomet stengiuosi nepulti į kraštutinumus, nes puikiai žinau, kad gali nutikti ir taip, kad mano vaikui gali būti toks etapas, kuriame jis norės save pateikti per kitų skaudinimą. Tam mes, tėvai, ir esame, kad čia ir dabar pastebėtumėm ir stabdytumėm ne tik patyčias, kuomet skaudinami mūsų vaikai, bet ir elgesį, kai mūsų vaikai inicijuoja patyčias ir skatintumėm atsiprašyti ir kurti visai kitokį, draugiškumu grįstą, santykį, nes aš labai nenorėčiau, kad dėl mano vaiko vaiko veiksmų, 10 – 20 metų kažkas nešiotųsi nuoskaudą ar pyktį.

Visai kitas dalykas yra suaugusio žmogaus poelgiai prieš negalinčius pasipriešinti vaikus ar prieš žemiau pagal subordinaciją esančius pavaldinius. Tai yra brandūs, suaugę žmonės, kurie yra pajėgūs atsakyti už savo veiksmus. Baimės ir fizinio ar emocinio skausmo sukėlimas yra pati efektyviausia valdymo priemonė, tai nenuginčytinai efektyvu ir tai yra įrodę mokslininkai. Šios priemonės pasiteisins visada vos ne šimtu procentu, bet šios priemonės nors ir efektyvios yra nehumaniškos, paliekančios daug didesnę žalą nei to vertas pasiektas rezultatas ir nors tai vis dar yra taikoma šeimose, kaip vaikų auklėjimo forma, darbovietėse, bei kitose aplinkose joms lygiai taip pat turėtų būt pasipriešinta čia ir dabar.